Tęsdama kūrinio „When you’re alone in your forest, always remember you’re not alone“ tematiką, COMMONWOUND plėtoja mano domėjimąsi performatyviomis situacijomis, tyrinėjančiomis maištą ir nepaklusnius moterų kūnus, šiuolaikines atsparumo praktikas bei transformacijos per šokį ir dainavimą galimybes. Pasitelkdama judesį, balsus ir absurdiško humoro prisodrintas performatyvias situacijas, ieškau moteriškų figūrų, svyruojančių tarp pažeidžiamumo ir stiprybės, aukos vaidmens ir veikimo galios, žmogaus ir mašinos – ypač pasitelkiant looperį. Trauma čia atsiskleidžia ne tik kaip intymi patirtis, bet ir kaip visuomenės simptomas: vis didėjantis dėmesys psichikos sveikatos temai, gydymo ir gijimo praktikoms bei poreikiui iš naujo kurti kolektyvumo formas. Mane domina nepaklusnūs kūnai, todėl šį tyrimą noriu plėtoti kartu su šokėjomis, kurių praktikos yra hibridinės – ypač jungiančios šiuolaikinį šokį ir krumpą; tai kūniškos kalbos, įsišaknijusios fizinėje patirtyje ir asmeniniuose pasakojimuose.
Remdamasi savo choreografiniais ir vokaliniais įrankiais, ypač lietuviškomis polifoninėmis dainomis – sutartinėmis (nuo lietuviško veiksmažodžio sutarti, reiškiančio „būti susitarus“ arba „kalbėtis kartu“), kurias suvokiu kaip pasipriešinimo kalbas, siekiu sukurti kūnų ir balsų polifoniją. Kolektyvinius choreografinius ir garsinius procesus maitins moterų liudijimai, surinkti bendradarbiaujant su pagalbos struktūromis Belgijoje ir Lietuvoje, o vėliau transformuoti į autofikcinius partitūrų / veiksmų scenarijus.
Jei šiandien pasitelkiu traumos sąvoką, tai todėl, kad mane domina, kaip trauma cirkuliuoja per kūnus, diskursus ir vaizdus ir kaip ji tampa kultūrine medžiaga, ne mažiau nei intymia patirtimi. Šiandien traumos sąvoka užima centrinę vietą šiuolaikiniame diskurse ir netgi tampa savotiškai madinga. Trauminė patirtis – jos pasakojimas ir gijimas – įsiliejo į tapatybės estetiką, ypač į traumacore reiškinį, kuriame traumos ženklai dėvimi kaip kultūriniai žymenys, kartais pasireiškiantys per kūno, psichologinius ar elgesio sutrikimus. Todėl traumos estetizavimo šiuolaikinėje kultūroje rizika ir toliau auga, o tai pabrėžia šio projekto aktualumą. Projektas siūlo alternatyvų meninį požiūrį, kuriame trauma nėra nei nutildoma, nei supaprastinama. Jame nagrinėjama pasakojimo ir politinė figūra, iškylanti per sužeistos moters figūrą: ar ji yra auka, išgyvenusi, kovotoja, liudytoja, o gal veikiau tam tikra būsena, besipriešinanti fiksuotiems ir vienareikšmiams apibrėžimams?
Traumacore, kaip interneto bendruomenėse iškilusi estetika, išgrynina šį reiškinį: skausmo ženklų eksponavimą trapių, vaikiškų, pastelinių ir sodrių spalvų prisodrintų ikonų pavidalu, kur žaizda vienu metu tampa išpažintimi, kauke ir išlikimo strategija. Savo projekte siekiu integruoti traumacore raiškos galią, kartu perkeldama jos akcentus. Traumacore pateikia žaizdą kaip vizualinį motyvą, kaip paviršių. Todėl artikuliuosiu dvi veikimo formas: traumacore, kuris atveria traumą kaip ženklą, ir choreografiją, kuri su trauma dirba kaip su procesu. Nors traumacore atskleidžia kartą, atsisakančią slėpti savo skausmą – net ir rizikuodama jį estetizuoti, – mano darbas siekia išskleisti šį atsisakymą: Kurioms istorijoms, kuriems kūnams leidžiama rodyti savo žaizdas? Kaip pereiti nuo vaizdo prie veiksmo, nuo ženklo prie energijos, nuo simptomo prie gesto politikos?
Mano darbas radikalizuoja šį pasiūlymą, perkeldamas jį iš vaizdinių srities į kolektyvinę ir įkūnytą praktiką. Taip projektas tyrinėja galimybę kurti kalbą, kurioje žaizda nebėra vien reprezentuojama, bet tampa generuojančia jėga: gebančia kurti sąjungas, gestus ir kolektyvinio intelekto formas.
Atsižvelkime į romantinio baleto „Giselle“ siužetą, kuriame sužeistos, išduotos ar paliktos moterys tampa beprotėmis arba Vilėmis (Wilis) – klajojančiomis dvasiomis, grįžtančiomis atkeršyti vyrams. Šis mitas atskleidžia giliai įsišaknijusią kolektyvinę baimę – stiprių moterų, karių, amazonių, gebančių kančią paversti galia ir reikalauti teisingumo, baimę. Antifeministinė pasaulėžiūra gijimą ir lygybės reikalavimą sutapatina su kerštu – tai savų dominavimo refleksų projekcija. Šis iš romantizmo paveldėtas ir iki šiol gyvas kolektyvinis įsivaizdavimas sužeistą moterį paverčia grėsminga figūra – besiformuojančia destruktyvia jėga.
Šis įvaizdis tęsiasi ir populiariojoje kultūroje: Nuotaka (Kill Bill), Furiosa (Mad Max: Fury Road), Lisbeth Salander (Millennium), Katniss Everdeen (Hunger Games), Ellie (The Last of Us Part II). Tačiau šiame projekte mus domina ne pats kerštas, o akimirka prieš jį – ginklavimosi akimirka. Tas momentas, kai auka susigrąžina savo kūną, gestus, kvėpavimą – ne tam, kad eitų į karą, bet tam, kad išrastų naują galią, veikimo gebėjimą, nepriklausantį nei paklusnumui, nei dominavimui.
Noriu tyrinėti šį trapų virsmą, kuriame baimė tampa stiprybe, o sužeisti kūnai įgyja gebėjimą kurti; kuriame ginklavimasis nėra pasirengimas destrukcijai, bet pasirengimas išrasti naują santykį su savimi ir pasauliu – tarpinę erdvę, kurioje koegzistuoja prieštaravimai: skausmas ir stiprybė, žlugimas ir išradimas iš naujo, pažeidžiamumas ir supergalia
Tyrimas Lietuvoje Kauno Kartų namai ir Socialinių paslaugų centras – 2026 m. birželis–liepa,
Tyrimų rezidencija ir vasaros mokykla „Materiais Diversos“, Portugalijoje, bendradarbiaujant su „Grand Studio“ – 2026 m. liepos 13–26 d.
Rezidencija „Grand Studio“, Belgijoje – 2026 m. rugpjūčio 3–23 d.
Repeticijos Menų Spaustuvėje, Sodas3123, Vilnius – 2026 m. lapkritis
Pre-premjera Šilutės kultūros Centre – 2026 m. lapkritisProdukcija ir partneriai