Galvoju, kad pastaruoju metu noriu orientuotis į man naują auditoriją – ne šiuolaikinio šokio žiurovus, o dar konkrečiau – į jaunimą kuris neina žiūrėti šiuolaikinio šokio nes jam šokis nėra įdomus, o eksperimentinis, konceptualus šokis yra sunkiai prieinamas dėl sklaidos stokos, edukacijos spragų ar kitų priežasčių. Tokią publiką nesunkiai rasčiau viešosiose erdvėse, o tai yra gerai, nes kažin kaip čia bus. O publikos kažkada prireikia – suprantu, nes nuo kovo mėnesio didžiąją laiko dalį praleidau viena ar dviejų trijų žmonių grupėje, mažoje patalpoje, dirbdama prie solinio projekto, atskirtyje ir nuo publikos, ir nuo kitų srities atstovų, kuratorių ir bendraminčių kurie negalėjo taip paprastai užeiti į spektaklio repeticijas ar susitikti viešoje vietose neformaliam pokalbiui. Atgalinio ryšio – nulis. O dirbant su publika atgalinis ryšys man begalo svarbus – tam, kad įvyktų mano pasirodymas, ji nuo pirmų minučių yra įtraukiama ir turi tapti aktyviais spektaklio, kuriamo čia ir dabar ( ir kuris yra taip kruopščiai surežisuotas kad atrodo kaip improvizacija) dalyviais. Publikos lūkesčiai ir vaizduotė, tai ko jie iš manęs tikisi scenoje ir ko aš turbūt nedarysiu turi tokią pačia svarbą kaip ir tai ką aš darysiu. Pavyzdžiui, „Somaholidays“ pradžioje, vietoje to, kad būtų rodomi sunkaus šokejų darbo rezultatai, t.y. spektaklis, rodomas mokumentinis filmukas „Mūsų atostogos“. „Mis Lietuvos“ pradžioje aš kuriu įtikinamą misės įvaizdį tam, kad viso spektaklio metu jį griaučiau.
Dabar tęsiu pradėtą kūrinį darbiniu pavadinimu „Tai ne tavo sapnas“. Jo tema – maištininko figūra. Jei apibendrintume neoliberalaus kapitalizmo idėjas, didėjančią kitoniškumo ir kitataučių baimę ir globalią kontrolės visuomenę pamišusią dėl saugumo įdiegimo ir jo užtikrinimo, maištininko figūra yra įgavusi neigiamą konotaciją. Lietuvoje net jaunimo tarpe nepopuliarūs alternatyvūs gyvenimo būdai ir troškimas kelti maištą/sumaištį, o protesto kultūra dar tik pradeda egzistuoti. Kūrinys kviečia į pasipriešinimo judėjimus pažvelgti plačiau, dekonstruoti maištininko figūrą ir pasiūlyti netikėtas šios figūros interpretacijas, tarsi ją reabilituoti. Perversmo idėjoje ir dinamikoje slypi teigiama, kūrybinė energija, jį skatina esminis poreikis nepasiduoti ir neatsižadėti tikėjimo geresnio gyvenimo galimybe. „Individualios laimės siekimas buvo pripažintas visuotine teise. Tačiau dažnai socialinės-ekonominės sąlygos daro žmogų bejėgiu. Jis mato prieštaravimą tarp to, kas jis yra ir koks jis norėtų būti. Arba jis sąmoningai pripžįsta šį prieštaravimą ir jo priežastis ir tam priešinasi; Arba jis gyvena, nuolatos kažko trokšdamas ir, dėl savo bejėgiškumo, išnyksta kasdieniuose sapnuose“, – rašo Stephenas Duncombas „Estetinio protesto žurnale“. Kūrinyje pasipriešinimas traktuojamas plačiai, kaip savitas asmeninis ritualas su šokiu ir muzika.
Įdomus kūrinio aspektas atsirado gilinantis į „hikikomori“ fenomeną. Sakoma, jog galbūt tai – maištavimo aktas prieš perdėm kompetityvią Japonijos visuomenę ir jos socialines normas, nesugebėjimas jų laikytis ir iš to kylantis gėdos bei kaltės jausmas. Nors, kuriant „Tai ne tavo sapnas“ savizoliacijoje, tokia beveik „hikikomori“ patirtis buvo reikšminga, dabar norėtųsi ją kontekstualizuoti, o ne tęsti.