Mis Lietuva

Žiūrėdami šį spektaklį jaučiame, kad susiduriame su aukštos kokybės estetiniais ir dramaturginiais tyrimais. Tikrai, tai kūrėja kurią reikia sekti toliau.


Estellė Moulard-Delhaye

Spektaklis, kaip ir Misių konkursas, susideda iš kelių konkursinių dalių ar nominacijų: „Dizainerio apdovanojimas“, „Paplūdimio mada“, „Sportas ir fitnesas“, „Scenos talentas“, „Top modelis“. Žaidžiama su televizijai ir šou verslui būdingais metodais, siekiant juos iškreipti ir deformuoti kaip didėjančio pasaulio polinkio į kraštutinumus, paradoksus ir nestabilumą atspindį. Šios įsivaizduojamos ceremonijos metu šokėjos kūnas transformuojasi iš misės į kario, įrankio kuriamai bendrumo ideologijai kuri ir kvestionuojama spektaklio metu.

Koncepcija, choreografija ir atlikimas: Vilma Pitrinaite
Dramaturgija: Thomas Pondevie
Koučingas workspacebrussels: Davis Freeman
Visas spektaklis https://www.youtube.com/watch?v=WQPsnk2XXjg&index=3&t=4s&list=PLYa6M0o9XGPgBwuqyCCtYp2z5nHUCW-Zy
Strapsniai ietuvių kalba: http://www.laikas.lt/lt/info/15813/arlietuva-laimes-mis-pasaulis-2014-rinkimus-interviu-su-sokeja-choreografev-pitrinaite/ http://www.dance.lt/lt/353907/sokio_naujienos/straipsniai/7-vilmapitrinaite http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/42862/_naujajame_baltijos_sokyje_savo_darbus_rodys_ir_uzsienyje_gyvenantys_lietuviai.
Straipsniai prancūzų kalba su vertimu:
http://www.froggydelight.com/article-16103-Miss_Lituanie.html, vertimas čia
http://www.lesouffleur.net/11391/miss-lituanie/, vertimas žemiau

„Mis Lietuva“, Teatras „Espace Confluences“, Paryžius, 2015 m. balandžio mėn. 28 ir 29 d., Straipsnio autorė: Estellė Moulard-Delhaye


Vilma Pitrinaitė, lydima Thomas Pondevie dramaturgijoje (abu iš TNS mokyklos), praėjusią savaitę pristatytė spektaklį „Mis Lietuva“ teatre „Confluences“ programoje „Po Charlie! Prieš Mariną?“. Kelyje į „Mis Pasaulis“ konkursą, „Mis Lietuva“ pradeda prieš mūsų akis rinkodaros žaidimą, visų pirma nacionalinį. Mes nežinome jos vardo, jos tapatybės – jauna moteris yra savo tėvynės ambasadorė, vėliavos nešėja. Ir nors ji yra atsakinga už savo įvaizdį, jame tyliai atsiranda įtrūkimai ir sutrikdo ceremoniją. Žiūrėdami šį spektaklį jaučiame, kad susiduriame su aukštos kokybės estetiniais ir dramaturginiais tyrimais. Tikrai, tai kūrėja kurią reikia sekti toliau.

Baltu linoleumu, išplatintu į vaizdo projekcijos paviršių kaip erdvės pratęsimas, Vilma Pitrinaitė pirmą kartą nedrąsiai įeina į erdvę, akivaizdžiai susijaudinusi nes neša karūną, kuria ji tik ką buvo apdovanota. Marširuojant po sceną, jos veide kabo didelė šypsena. Šis aukštas kūnas, kuris vėliau atliks daugybę choreografinių epizodų, yra pati Lietuva, pasakoja ji. Jaučiame, kad esame didelės tarptautinės televizijos scenos dalyviai, kur jos eucharistinis kūnas yra siūlomas kaip maistas grožio teisėjams didžiulėje rinkodaros ir pardavimų operacijoje, kuri užtruks valandą. Lietuvos kaimas, Lietuvos bitininkas, lietuvių tauta, lietuvių menininkai, juos visus filmavimo proga lyg atveža pas mus, juokingai ir patetiškai. Aprengatas nepriekaištinga suknele ir aukštakulniais bateliais, karvių bandos viduryje „misės“ sumišimas žengia kartu su pašėlusiu noru patenkinti pagamintą įvaizdį. Apgaulingą visa ko pobūdį atskleidžia teatrinė inscenizacija, atidengianti savo pačios uždangą.

Mis: tapatybės sutrikimo esmė

Šis spektaklis pasirenka „misių“ tematiką ne todėl, kad domėtųsi jų socialine padėtimi ar įvaizdžiu žiniasklaidoje, o veikiau dėl jos sugebėjimo atskleisti nerimą. „Misės“ žodžiuose klesti prieštaravimai, puoselėjantys savotišką jaudinančią empatiją šios jaunos moters atžvilgiu, kuri čia priversta būti ir kažką reprezentuoti. Kai televizijos ritualo metu iš pilietės išrenkama „misė“, jos pareiga yra didžiuotis savo šalimi. Vis dėlto sakinio pabaigoje ji mums pašnibžda, kad Paryžius jai yra vienintelis ir tikrasis jos operacijos tikslas. Varoma į priekį Lietuvos, traukiama to „kitur“, Misis plūduriuoja neegzistuojančioje plotmėje. Tarp patriotinio žvalumo ir Europos siunčiamų sirenų, jos neapsisprendimas leidžia apmąstyti dvigubos tapatybės metaforą. Iš savo krepšelio su vėliavomis iš visų Europos šalių ji išdidžiai išsitraukia Lietuvos ir desperatiškai stengiasi sugriebti kitą, mėlynąją su dvidešimt aštuoniomis žvaigždėmis. Netrukus ji pastebi, kad pastaroji tiesiogine to žodžio prasme prilimpa prie jos odos, jai darosi sunku jos atsikratyti. Scenoje su klounišku humoru nagrinėjama Europos integracija ir jos sukelti nacionaliniai bei tapatybės trinties klausimai. Kokią problemą ji norėtų padėti išspręsti Lietuvoje? Į šį jai pateiktą klausimą ji atsako apie savo šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą. Daugelis emigruoja, bet labai mažai imigruoja į Lietuvą. Pagal savo paprastą ir naivią logiką, ji siūlo prancūzams apsigyventi Lietuvoje – šioje šalyje, kurioje „visi labai malonūs“ ir kur yra „daug galimybių pamiršti ir atleisti“ – sako ji remdamasi okupacijos ir sovietinio režimo patirtimi. Kadangi ten jų yra vis mažiau, tai gerai žinoma, kad Prancūzijoje mūsų yra vis daugiau ir daugiau. Nesvarbu, ar jie nepatenkinti savo vyriausybe, ar tamsiaodžiais, o gal per siaurų akių kaimynais, prancūzai laukiami Lietuvoje. Tautinėms mažumoms garantuojama tam tikrą šlovę šalyje, kurioje rasinės įvairovės beveik nėra. Tai šios „misės“ programa Europai. Tarsi tai būtų per didelis melas vienam asmeniui, jos prakalbos „slysta“ ir leidžia įžvelgti vidinę misionierės kovą. Kūnas, įvaldytas ir pasiruošęs atlikti tradicinius šokius, netrukus leidžia persikelti į choreografinę dalį, kurioje girdime ir visame pasaulyje žinomus popmuzikos kūrinius.

Nuo tradicinio šokio – autentiškumo įvaizdžio – iki techno muzikos, modernumo simbolio, toks yra absurdiškas ir šizofreniškas įgūdžių rinkinys, kurį turi turėti „Mis pasaulis“. Nepabrėždama kūno seksualizavimo, „Mis Lietuva“ yra vis mažiau ir mažiau apsirengusi spektaklio eigoje. Kažkas joje pasiduoda. Būtent šią kovą, šią žiaurią kovą surežisuoja Vilma Pitrinaitė savo pasirodyme. Tai, kas turėjo būti sklandus ir tvarkingas renginys, virsta beviltiška apeliacija (arba mažo biudžeto propagandiniu filmu), kuria ji pati, atrodo, net nebetiki. Nors „misės“ išrenkamos dėl savo grožio (ir tylos?), šis pasiūlymas pasirenka įdėti žodžius į vienos iš jų lūpas. Kalbos dovanos atsiradimas ten, kur mes nesitikime, yra tolygus žvilgsnio pakeitimui ir (europietiškos) tikrovės vertinimui nauju kampu. Tarsi pasisavintų valdžią, „Mis Lietuva“ pasisavina žodžius ir lieja juos iki išsekimo, kol žodžiai nebetenka galios ir vien tik kūnas gali užbaigti ir uždaryti tai, kas atrodo kaip auka. Šis žodis, suteiktas tiems, kurių žodžiai, tikimasi, nebus išgirsti, atkartoja austrų rašytojos Elfriedės Jelinek pjesę „Jackie“, kurioje Džekė Kenedi kalba po mirties, kad papasakotų apie savo, kaip tylios pirmosios ponios, gyvenimą kartu su vyru, kuris kalba viešai.