„Iš kvailo senojo ir nuožmaus ateities pasaulio liko tavo grožis. Tu nenustojai būti vaiku, kvailu kaip senovė, žiauriu kaip ateitis, o tarp tavęs ir tavo grožio, kuriuo naudojosi galingieji, smelkėsi kvaila ir žiauri dabartis. Tavo grožis, pergyvenęs senovę, atpirktas ateities, persmelktas dabarties, tapo baisiu blogiu.“
Pagal Piero Paolo Pasolini filmą „Įniršis“
Šis spektaklis – tai nerimastingas ir bebaimis žaidimas su destrukcija. Mes sunkte persisunkę tuo veržliu, save ginančiu, šleikščiu ir nuostabiai dievišku įkarščiu, kuris yra gyvos ląstelės prigimtis su joje užprogramuota jos pačios destrukcija. Ir ko čia bijoti – juk kiekvienai ląstelei teks sugrįžti į pirmapradį chaosą iš kurio ji sukurta. Taigi, tarsi dievai, kuriame ir griauname kūnų konsteliacijas. Žaidžiame su fikcijomis, ženklais ir simboliais, praeities pasaulio svajonėmis, nes nenorime, kad mums kurtų mitus, norime patys juos susikurti.