Šokantis kūnas turi kvėpuoti ir dainuoti. Balsas ir yra kvėpavimas, tik įgarsintas. Galima šokti labai garsiai, o dainuoti visai tyliaim arba atvirkščiai. Neturėtumėme šokdami uždusti. Galima bėgti bėgimo takeliu 50 minučių 9.2 – 11.4 km/h greičiu, tuo pačiu repuoti ir visai neuždusti. Tarp kitko, užsiėmant namų ruoša, kurios nemėgstame nes tai yra neapmokestintas darbas, galima dainuoti ir viskas tiesiog savaime pasiruošia. Dainuojame duše, nes atsipalaidavus dainuojasi geriau. Jei gyventumėme La La Lande, jaustumėmės visiškai normaliai staiga tai šen tai ten uždainuodami. Balsu išreiškiame emocijas arba komunikuojame. Išmokstame naudoti balsą pagal paskirtį, kopijuodami mamą ir tėtį. Kopijuojame ne tik balsą, bet ir veido išraiską, gestus ir kūno kalbą. Reikėtų išmokti kokią nors naują kalbą vieniems kitus kopijuojant. Emocijos gali būti natūralios arba nelabai natūralios, tai yra sintetinės. Net jei mokame apsimesti kad mums gera (įsivaizduokime kada), kartais, kai norime apsimesti kadnepykstame arba nesijaudiname, neišeina, nes balso tonas lieka labai nemalonus arba dreba. Reikėtų kartu apsimetinėti ir susintetinti naujas emocijas, išreikšti jas balsu ir kūnu kad mokėtumėme jas geriau kontroliuoti. Viskuo ką aš išmokau pati, ko mane išmokė arba išsimokinome vieni kitus kūrybos metu dabar norėčiau pasidalinti su jumis.
